Kūno audinių, organų, sistemų osteopatinis tyrimas

KAS YRA IR KAIP VYKSTA OSTEOPATINIS „ĮSIKLAUSYMAS“

Organizmo tyrimas naudojantis rankų jautrumu apima apčiuopą (palpaciją) ir osteopatinį „įsiklausymą“ į vidines organizmo vibracijas.

Palpacija (lot.k. „palpatio“ – apčiuopa). Fiziologinis palpacijos pagrindas yra lietimas – pojūtis, kuris atsiranda čiuopiantiems pirštams spaudžiant ir judant per odą gilyn.

Palpacijos būdu tiriamos kelios audinių ir organų savybės: apimtis, kietumas, stangrumas, elastingumas, padėtis, tarpusavio ryšys, paslankumas, temperatūra. Tuo pačiu galima išsiaiškinti organizmo reakciją į palpaciją, o taip pat – dujų ir skysčių judėjimą organizme.

Osteopatinis „įsiklausymas“ – tai specifinis organizmo audinių ir organų tyrimo būdas. Tirdamas tokiu būdu, specialistas savo rankomis liečia skirtingas kūno sritis ir „įsiklauso“ į jas, rinkdamas ir analizuodamas gausią gamą įvairių pojūčių, kuriuos sukelia ir konkreti kūno sritis, ir tiriamasis organizmas bendrai.  Lygiai taip, kaip muzikos mėgėjas  įsisklauso į atskirų instrumentų partijas, tačiau nepraranda visuminio muzikos kūrinio suvokimo ir orkestro atlikimo vertinimo.

Pabandykite kai ką patys: užsimerkite ir visą savo dėmesį sutelkite į vidinį savo kūno gyvenimą. Gali būti, kad išgirsite ir pajusite savo širdies plakimą, kraujagyslių pulsavimą, kvėpavimą plaučiuose ir visame kūne bendrai, raumenų susitraukimus ir atsipalaidavimą. Kai kuriose savo kūno srityse jausite didesnę įtampą, kitose – mažesnę, dar kitose – lengvumą ir malonų atsipalaidavimą. Tokiu būdu Jūs įsiklausysite į savo organizmo vidinį gyvenimą, į jo vidinę muziką.

Kaip tik tai daro ir specialistas, tiriantis organizmą rankų jautrumo pagalba. Per savo rankas jis pajunta audinių vidinio judėjimo ir įtempimo pobūdį bei kryptį, jų vidines vibracijas, subtiliausius audinių ir organų judesius, – t.y. jų endoritmą. Kiekvienas slankstelis, kaulas, raumuo ir visi kiti organizmo audiniai  bei organai turi savo paslankumą, orbitą, savo ritmą ir judesių amplitudę, nuo kurios priklauso kraujo, limfos, nugaros smegenų ir tarpląstelinio skysčio judėjimo laisvė.

KŪNO SAVIREGULIACINĖS GALIMYBĖS IR SUSTABDYTAS JUDESYS

Kiekvienas kūno audinys turi maksimalaus suspaudimo ir maksimalaus ištempimo padėtis, o taip pat – neutralią padėtį. Maksimalaus suspaudimo ar maksimalaus ištempimo padėtyje audiniai ilgą laiką būti negali, jie stengiasi kuo greičiau grįžti į neutralią padėtį, nes joje jaučiasi geriausiai, neutralioje padėtyje jie eikvoja mažiausiai energijos.

Fizinių, cheminių, infekcinių, psichinių faktorių veikiamame kūne prasideda atsakomosios adaptacinės reakcijos. Viena iš tokių adaptacinių audinių reakcijų yra paslankumo pasikeitimas: paslankumo padidėjimas arba sumažėjimas. Kiekvienas žinome, kad jei kurioje nors kūno vietoje kyla uždegimas ar susižeidžiame, tą vietą stengiamės kuo mažiau judinti ir visą tą sritį – kuo mažiau dirginti. Kai tik dirginančio faktoriaus veikimas baigiasi, organizmas pamažu nuslopina savąsias adaptacines reakcijas. Tačiau kartais dėl kažkokių vidinių priežasčių adaptacinis audinio paslankumo pasikeitimas išlieka net po to, kai žalojančio faktoriaus veikimas jau būna pasibaigęs. Tokiais atvejais kūne susidaro sritys, kuriose audiniai ir organai lieka sustingę, užsifiksavę kažkurioje judėjimo fazėje, – vienoje vietoje audiniai per daug susispaudę, kitoje – per daug atsipalaidavę. Toks disbalansas verčia kūną dirbti žymaus perkrūvio režimu.

Paslankumo sumažėjimą osteopatijoje priimta vadinti restrikcijomis arba osteopatiniais sutrikimais. Mūsų klinikoje tokie paslankumo sutrikimai vadinami „funkciniais blokais“ arba „sustabdytu judesiu“.

Šie sutrikimai gali pasireikšti:

• sąnariuose – kaip blokavimas arba pasislinkimas (subliuksacija);
• raumenyse – kaip funkcinis silpnumas, per didelis susitraukimas ir skausmingų sukietėjimų atsiradimas, miofibrozės ir miogelezės plotų susidarymas (trigeriniai taškai);
• fascijose – kaip tarpfascijiniai sukibimai, sąaugos;
• odoje, poodiniame sluoksnyje ir ant vidaus organų slystančių paviršių – kaip sustandėjimai, patinimai, sukibimai, sąaugos ar randai.

SUSTABDYTO JUDESIO PASEKMĖS

Pradinės „sustabdyto judesio“ stadijos – tai grįžtami funkciniai sutrikimai, kuriuos lydi plastinių arba elastinių audinių savybių pasikeitimas, mikrocirkuliacijos ir mitybos sutrikimas, toksinių medžiagų apykaitos produktų kaupimasis.

Energijos ir informacijos srautai, tekantys kūnu, „sustabdyto judesio“ srityje nukrypsta nuo įprastinės trajektorijos, tarsi prapuldami verpete. Įprastas signalų srautas iš restrikcijos vietos receptorių išsikreipia ir organizmas pradeda blogai jausti bei valdyti tą kūno sritį. Prasideda lėtėjantys, prastai kontroliuojami procesai, sudarantys sąlygas lėtiniams uždegimams ir augliams. Organizmas visomis jėgomis stengiasi pašalinti tokius sutrikimus, tam eikvodamas daug jėgų ir energijos resursų. Kūno vieta, kurioje yra sustabdytas judesys, tampa „juodąja skyle“, verpetu, siurbiančiu iš organizmo jėgas ir energiją.

Jeigu sustabdytas judesys kūne išlieka ilgą laiką, audinių struktūrose prasideda organiniai pakitimai, o judesio apribojimas tampa nebegrįžtamu ir užsifiksuoja audinyje. Toks audinys greičiau sensta ir yra lengvai pažeidžiamas.

OSTEOPATINIO „ĮSIKLAUSYMO“ TIKSLAS

Osteopatinio „įsiklausymo“ tikslas yra išsiaiškinti, ar yra paslankumo sutrikimų:

• odos ir poodiniuose jungiamojo audinio sluoksniuose;
• fascijiniuose lapeliuose ir kūno fascijose;
• atramos-judamajame aparate;
• vidaus organų sistemose;
• kraniosakralinėje sistemoje.

Ostepatinis įsiklausymas – tai gana sudėtingas įgūdis, paremtas giliomis anatomijos žiniomis ir specifinėmis žiniomis apie vidinį organizmo gyvenimą. Jis reikalauja didžiulės praktinės patirties, jautrios širdies ir proto, o taip pat – atitinkamai paruošto suvokimo.