Kranosakralinę sistemą atrado JAV osteopatas Viljamas Garneris Sazerlendas (1828- 1954), osteopatijos įkūrėjo E.T. Still‘o (1828-1954) mokinys. Sazerlendas klasikinės biomechaninės osteopatijos principus pritaikė kaukolės siūlėms. Kadangi nelūžusią kaukolę galima padalyti siūlėmis, jis priėjo prie išvados, kad per siūles kaukolės kaulai gali judėti. Jis aprašė tarpusavio priklausomybę ir nusakė pagrindines terapijos padėtis, šią sistemą pavadinęs kranialine osteopatija. Vėliau, dėl glaudaus kaukolės (cranium) ir kryžmens (sacrum) ryšio, sistemą imta vadinti kranosakraline osteopatija.
Kadangi šie būdai labai subtilūs, pacientai paprastai nepatiria jokio diskomforto. Čia nėra jokių grubių judesių, stuburo trakštelėjimų ar skausmo. Iš šalies gali atrodyti, kad gydoma rankomis liečiant galvą ar kitas kūno vietas. Iš tikrųjų gydytojas dirba labai susikaupęs: jis atlieka minkštus ir subtilius, akiai nematomus judesius pačiame audinyje, o šie galinga banga pasklinda visame kūne.
Prasidėjo trečiasis tūkstantmetis, tad ir gydyti reikia naujoviškai.
2009 © Lakštausko klinika
Atsiprašome, komentarai išjungti šitame puslapiyje