Osteopatija – medicinos sritis, kurios paskirtis – diagnozuoti ir gydyti makro ir mikro judamųjų organizmo audinių disfunkciją.
Osteopatai žmogaus kūną įvardina kaip vieningą tarpusavyje susietą sistemą. Jei pažeista vieno organo (sistemos) veikla, tai atsiliepia ir kitų organų veiklai.
Osteopatas apčiuopdamas, atrodytų, nesusijusių simptomų ryšį, gali atskleisti ligos priežastį, esančią toli nuo tos vietos, kurioje jaučiami tam tikri simptomai. Pavyzdžiui, stipraus galvos skausmo priežastis gali būti diafragmos spazmas ar skrandžio judesių sutrikimas, o nugaros skausmą gali sukelti netaisyklinga inksto padėtis ar žarnyno spazmai.
Kiekvienas organizmas yra individualus. Vienam pacientui gali skaudėti galvą dėl kaukolės ar smegenų traumos, kitam – dėl stuburgalio traumos, o trečiam – dėl skrandžio disfunkcijos ir t.t.
Svarbiausia osteopatijoje – tiksliai nustatyti pirminį pažeidimą. Osteopatui paciento kūnas pats nurodo, kur glūdi problema. Kiekvienas sveikas organas yra tam tikro tankio, temperatūros, turi savo vietą ir savaip paslankus. Liga ne tik keičia šiuos požymius, bet ir sukelia nenuspėjamų viso žmogaus organizmo sistemos pokyčių. Kai kur užspaudžiami raumenys, neprateka kraujas, tarpląsteliniai skysčiai, limfa, kai kur kinta paslankumas.
Gydytojas osteopatas, turintis didžiulės patirties, išmanydamas anatomiją, fiziologiją ir apskritai mediciną, įgyja unikalaus rankų jautrumo. Šis jautrumas padeda osteopatui aptikti, suvokti ir teisingai interpretuoti net mažiausius organizmo pokyčius anksčiau nei jie tampa rimta liga ir patyrusiais mikliais minkštais judesiais priversti patį organizmą taisyti nukrypimus.
Osteopatijoje laikoma, kad bet koks judrumo pažeidimas sukelia kokios nors sistemos sutrikimus, o šie lemia ligos vystymąsi. Judrumo sutrikimai osteopatijoje vadinami restrikacija (šiuolaikiškiau – somatine disfunkcija).
Judrumo sutrikimų priežastis gali lemti šie veiksniai:
- Fiziniai (pavyzdžiui, trauma, fizinis persitempimas), psichiniai (sutramdytos emocijos, psichologinės traumos, psichinis – emocinis persitempimas);
- Cheminiai (netaisyklinga mityba, šalutinis vaistinių preparatų poveikis, įvairios intoksikacijos, infekcijos ir uždegimai).
Osteopatijos tikslas – specifiškai rankomis paveikti tam tikrą organą, tam tikrą kūno vietą, veikti visą organizmo sistemą, priversti organizmą pačiam atsistatyti, aktyvuoti, sutelkti vidinius žmogaus resursus, paskatinti beribį organizmo savigydos gebėjimą.
Osteopato rankos geba aptikti vos prasidėjusius pokyčius, kurie dar nesukelia skausmų ir neaptinkami medicininiais tyrimais.
Todėl su osteopatu reikėtų konsultuotis ir profilaktikos tikslu – jis aptiks ankstyvą pokyčių stadiją, o tai gali padėti išvengti rimtų ligų.
PAGRINDINĖS OSTEOPATIJOS YPATYBĖS IR SVARBA
- Aptinkamos pirminės ligos priežastys.Osteopatai aptinka ir gydo ligos priežastį, kuri gali būti visiškai ne ten, kur skauda.
- Nepavojingas ir neskausmingas gydymas.Osteopatija nepavojinga, nes osteopatas nesinaudoja grubaus poveikio būdais, jo poveikio sritis – fiziologinės audinių ribos.
- Gydoma be skalpelio. Osteopatija – stuburo ligų chirurginio gydymo alternatyva.
- Osteopatija- vaistų pakaitalas ar bent vaistų mažinimo alternatyva. Taikant osteopatiją galima labai sumažinti vaistų vartojimo dozes sergant endokrininėmis ligonis; antibiotikų vartojimą sergant kvėpavimo takų ligomis ir ilgalaikiais ginekologiniais uždegimais.
- Trumpas gydymo laikas. Gydymo kursas – 4-8 seansai. Paprastai atliekamas vienas seansas per savaitę (kartais – kas dvi savaites).
OSTEOPATIJOJE IŠSKIRIAMOS TRYS TARPUSAVYJE SUSIETOS KRYPTYS:
- Skeleto – raumenų osteopatija.Veikiama atramos – judėjimo sistema: stuburas, sąnariai, raumenys, raiščiai, fascijos.
- Visceralinė osteopatija.Pašalina funkcines vidinių organų problemas – širdies, plaučių, virškinamojo trakto, diafragmos, mažojo dubens, šlapimo – lytinės ir endokrininės sistemų bei su šiomis difunkcijomis susijusias atramos – judėjimo sistemos problemas.
- Kranialinė osteopatija.Jos dėmesio centre – kaukolė, smegenys, kraujagyslės, nervai, LOR organai, žandikauliai, dantys. Taikoma gydant gimdymo ir kaukolės – smegenų traumas, galvos skausmą bei atstatant kaukolės – smegenų nervų funkcijas – regos, klausos, jutimo ir skonio. Kompleksiškai naudojama esant tarpslankstelinio disko išvaržai, ūmiems ir chroniškiems cerebralinės kraujotakos sutrikimams gydyti.
Ostepopatija taip skirstoma, kad lengviau būtų atskirti osteopatų naudojamus metodus: skeleto – raumenų, visceralinius ir kranialinius. Per vieną seansą osteopatas juos gali naudoti po vieną ir visus kartu.
Unikalios osteopatijos procedūros turi ne tik sveikatinimo, bet ir kosmetinį poveikį. Atstačius tikrąją vidaus organų padėtį, sumažėja pilvas. Gydant stuburo ir raumenų ligas, pagerėja laikysena. Atstačius kepenų ir žarnyno veiklą bei medžiagų apykaitą, pagerėja kraujotaka, odos poodinio sluoksnio apykaitos procesas,- oda tampa elastingesnė, lygesnė ir atrodo šviežesnė – veidas atgauna spalvą, pranyksta paakių pabrinkimas. Atsipalaidavusi nervų sistema ir mimikos raumenys sumažina ir mimikos raukšles.
KAIP ATLIEKAMOS OSTEOPATIJOS PROCEDŪROS? KIEK TERAPIJOS SEANSŲ REIKIA ATLIKTI?
Osteopatas pirmiausia apžiūri ir osteopatijos metodais „išklauso“ Jūsų organizmo. Taip nustatomos pažeistos zonos ir sutrikusi veikla. Tai yra pirmasis Jūsų sveikimo žingsnis.
Tuomet osteopatas, tarsi patyręs derintojas, stengsis harmonizuoti ir subalansuoti Jūsų organizmą. Neskausmingai minkštai rankomis jis veiks reikalingas Jūsų kūno vietas ir organus, kad atsistatytų jų veikla ir išnyktų ligų simptomai.
Vienam iš pacientų užteks ir vieno seanso, o kai kuriems prireiks ir 4-8. Tai visiškai priklauso nuo konkretaus atvejo. Per pirmąjį seansą osteopatas paaiškins, kokias ligas bus įmanoma įveikti ir parinks tik Jums tinkantį osteopatijos taikymo būdą.
OSTEOPATIJOS ISTORIJA
Osteopatija atsirado 1974m. JAV. Jos pradininkas gydytojas A.T. Stilas (A.T. Steel) sukūrė osteopatijos koncepciją. Jis iškėlė tokį teiginį „Struktūra valdo funkciją, funkcija lemia struktūrą“.
1882 m. Kirksvalyje Stilas įkūrė pirmąją osteopatijos mokyklą.
1918 m. Stilo mokinys Litldžonas Anglijoje įkūrė pirmąją europietiškąją osteopatijos mokyklą.
1960 m. F. Peiraladas atidarė pirmąją osteopatijos mokyklą Prancūzijoje.
Osteopatiją puikiai apibūdino F. Peilaradas, vienas iš ostepatijos pradininkų: „Osteopatija – tai širdies, rankų, sąžinės darbas. Osteopatai panašūs į vandentiekininkus: jie taip pat keičia žmogaus organizmo tarpines ir atsukinėja susidėvėjusius varžtus, kad jis galėtų eiti savąja homeostazės kryptimi, kad tęstųsi tylusis ląstelių darbas. Kūnas pats padeda osteopatui ir kreipia jį ten, kur reikia jo pagalbos sutrikusiai sveikatai atstatyti. Osteopatas turi jausti vos apčiuopiamą pulsaciją, kuri ir nurodys, kuria linkme eiti. Osteopatija yra ilgaamžė. Be jos žmogus negali apsieti. Tačiau ji reikli. Tik išrinktieji tampa osteopatais. Tai tokie žmonės, kurie gilinasi pirmiausia į save, kurie mąsto ir atsakingai suvokia, kad, be mechaninių įgūdžių, kurių gali išmokti visi, reikia būti jautrios širdies, nes tada galės jausti ir mąstyti pirštais“.
KADA REIKIA KREIPTIS Į OSTEOPATĄ?
Pagrindiniai (ir bene vieninteliai) požymiai, kad reikia osteopatinės korekcijos, yra biomedicininiai ir biodinaminiai organizmo pokyčiai, paprasčiau tariant, organo vidinio judėjimo procesų sutrikimai.
Pagrindiniai biomechaniniai ir biodinaminiai organizmo pokyčiai:
- Sąnarių veiklos funkciniai sutrikimai;
- Fascialinio slydimo ribotumas bei fascijų elastingumo ir atraminių funkcijų sutrikimas (funkcinės restrikcijos);
- Raumenų įtempimas ir raumenų tempimo reflekso nusilpimas;
- Raiščių įtempimas ir raumenų tempimo reflekso nusilpimas;
- Vidaus organų endoritmų sutrikimai;
- Kranialinės sistemos dinamikos pažeidimai;
- Kiti biomechaniniai pažeidimai (organizmo endogeninių ritmų ir skysčių tekėjimo pažeidimai ).
SĄRAŠAS LIGŲ, KURIOMS OSTEOPATINIS KOREGAVIMAS YPAČ VEIKSMINGAS:
- Stuburo, sąnarių ir raumenų sistemos susirgimai (diskopatija, osteochondrozė, skoliozė, tarpslankstelinio disko išvarža, ypač radikulopatija);
- Tarpšonkaulinė neuralgija;
- Neuralgija ir neuropatija;
- Sportinės traumos, kaukolės-smegenų traumų ir operacijų pasekmės;
- Gimdymo traumos;
- Įvairaus pobūdžio galvos skausmai, migrena;
- Chroniški smegenų kraujotakos sutrikimai;
- Autoimuninės sistemos sutrikimas;
- Virškinimo organų ligos: meteorizmas, kolitai, vidurių užkietėjimas, įvairios diskinezijos ir kt.;
- Vidaus organų funkcinių pažeidimų ligos;
- Chroniško nuovargio sindromas, vidinė įtampa, neurozės, miego sutrikimai;
- Hormoniniai menstruacijų ciklo sutrikimai;
- Seksualinių funkcijų sutrikimai;
- Stresas, psichinė-emocinė įtampa, emocinio balanso sutrikimai.
KADA OSTEOPATIJA NETAIKYTINA?
- Ūmūs uždegiminiai ir použdegiminiai galvos ir stuburo smegenų ir jų apvalkalų susirgimai (mialitas, meningitas ir kt);
- Ūmūs stuburo smegenų kraujotakos pažeidimai (spinaliniai insultai, trombozės ir stuburo arterijos okliuzija );
- Kraujagyslių aneurizmos;
- Trombozinė arba tromboembolinė būklė arba jų grėsmė;
- Ūmus karščiavimas ir infekcinės ligos;
- Chroniškos paūmėjusios infekcinės ligos, tarp jų osteomielitas, tuberkuliozinis spondilitas;
- Pilvo organų svetimkūniai;
- Gilios kaukolės traumos- subkompensacinė ir nekompensacinė stadija, potrauminė vidinė hipertenzija;
- Progresuojanti pokaukolinė hipertenzija;
- Gilios kaulų, krūtinės ląstos, dubens, stuburo, didžiųjų sąnarių traumos;
- Vidinis kraujavimas arba jo grėsmė;
- Ūmūs chirurginiai pilvo organų susirgimai (kai yra išplitusio arba lokalaus peritonito pažymių );
- Myasthenia gravis. Patologinis kaulų trapumas ( nauji dariniai, genetinės ligos, osteoporozė);
- Chromafinoma;
- Nekontroliuojama arterinė hipertenzija;
- Sunkūs dekompensaciniai susirgimai ir būklės (cukrinis diabetas, širdies ir kvėpavimo nepakankamumas ir kt.);
- Psichinės ligos, turinčios paranojinių, pamišimo požymių;
- Piktybiniai dariniai;
- Ūmus alkoholinis arba narkotinis apsvaigimas;
- Kai pacientas neigiamai vertina gydymą.
2009 © Lakštausko klinika
Atsiprašome, komentarai išjungti šitame puslapiyje