Kvėpavimas – fiziologija ir ezoterika

2015-09-03 23:45 autorius Kategorija Sveikata Temos: ,

KVĖPAVIMAS  –  LAISVĖ  IR  SVEIKATA

 

Gimdyvė dar kartą visu kūnu giliai iškvepia ir pasigirsta kūdikis, pirmą kartą įkvėpęs gurkšnį oro ir pranešantis pasauliui “Štai ir aš! Atėjau!” Taip užgimsta ir prasideda žmogaus gyvenimas. Žmogus auga ir vystosi, kaupia patirtį ir tampa suaugusiu. Žmogus veikia ir realizuoja save,  mokosi iš klaidų ir dalinasi patirtimi. Ir atsisveikina su gyvenimu iškvėpdamas paskutinį kartą. Kažkur Žemėje tą pačią akimirką ką tik užgimęs žmogus įkvepia pirmąjį savo oro gurkšnį…

Kai kalbame apie gyvenimą, mes neišvengiamai vartojame judesį nusakančius  žodžius, nes gyvas organizmas nuo negyvo kaip tik ir skiriasi tuo, kad gyvame kūne nuolat vyksta judėjimas, o negyvame jo nėra. Judėjimas yra gyvybės pamatas ir pagrindinis skiriamasis bruožas.

Kai kalbame apie kūno judėjimą, mes pirmiausia pagalvojame apie kaulų ir raumenų judesius ir pamirštame apie kvėpavimo judesius. O juk žmogus įkvepia ir iškvepia 12 – 16 kartų per minutę, apie 24 tūkstančius kartų per parą, ir taip – kiekvieną dieną nuo pat užgimimo iki paskutinės žemiškojo gyvenimo minutės! Šis judesys apima visą kūną, vyksta dieną ir naktį, be jo neįsivaizduojama žmogaus ir bet kokio kito gyvo organizmo gyvybė. Šis nuostabus judesys yra ir matomas, ir nematomas, ir išorinis, ir vidinis, balansuojantis ant ribos tarp realaus ir nerealaus. Tai išsiplėtimo ir susitraukimo, susitraukimo ir išsiplėtimo judesiai. Taip tvinksi širdis ir kvėpuoja plaučiai krūtinėje, pulsuoja žvaigždės visatoje.

Kvėpavimas yra svarbiausia funkcija kūne, nes nuo kvėpavimo priklauso visos kitos ląstelių-audinių-organų-sistemų-organizmo funkcijos. Žmogus gali tam tikrą laiką išgyventi nevalgęs, sunkiau ir trumpiau – negėręs, o štai nekvėpavęs – vos kelias minutes. Oras plaučiuose turi nuolat judėti ir keistis, atnešdamas gyvybei būtiną deguonį.

Nuo kvėpavimo priklauso ne tik žmogaus gyvybė. Nuo žmogaus kvėpavimo teisingumo priklauso jo gyvenimo trukmė ir sveikata, t.y. laisvė nesirgti. Sąmoningas kvėpavimo valdymas didina mūsų gyvybinių jėgų atsargas ir atsparumą ligoms, ir tokiu būdu ilgina mūsų gyvenimą žemėje. Nepilnutinis, sukaustytas ir atsainus kvėpavimas, mažindamas žmogaus gyvybingumą ir sudarydamas palankias sąlygas sutrikimams bei susirgimams prasidėti ir vystytis, trumpina gyvenimo trukmę ir prastina gyvenimo kokybę.

Normalioje būsenoje žmogui nereikia ypatingų kvėpavimo pratimų ir nurodymų,  kaip kvėpuoti.  Kaip visi gyvūnai ir maži vaikai, jis savaime kvėpuoja laisva krūtine visu plaučių tūriu, kaip gamtos yra numatyta. Tačiau civilizacija žymiai pakeitė žmogaus gyvenimą: neteisinga ydinga eisena, stovėsena ir sėdėsena, nuolatinis protinis ir emocinis krūvis, nesubalansuota mityba ir perteklius iš daugybės žmonių atėmė natūralų pilnutinį kvėpavimą, kurį kiekvienam gimstant padovanojo gamta.

Kvėpavimas – tai automatiškas kūno judesys, kurį galima sąmoningai kontroliuoti, o tai reiškia – treniruoti ir koreguoti. Kūnui aktyviai judant kvėpavimas sustiprėja ir pagreitėja, ypač – sportuojant ir dirbant fizinį darbą.  Netaisyklingas ir netolygus kvėpavimas yra pakankamas veiksnys kūno funkcijų pusiausvyrai sutrikdyti ir sudaryti sąlygas ligoms vystytis. Kaip taisyklė, būtent kvėpavimo sutrikimai ir pasikeitimai būna pirmaisiais prasidedančios patologijos požymiais, tačiau į juos retai atkreipiamas deramas dėmesys.


FIZIOLOGINĖ KVĖPAVIMO REIKŠMĖ. Kodėl žmogaus sveikatai toks svarbus taisyklingas pilnutinis kvėpavimas?

  1. Dujų apykaita. Mes įkvepiame orą, kurio sudėtyje daug deguonies, azoto, argono dujų, nedaug inertinių dujų, vandens garų ir jonų, ir iškvepiame medžiagų apykaitos produktus dujiniame pavidale, perdirbtą anglies dvideginį ir nepanaudotą deguonį. Širdies-kraujagyslių sistema deguonį iš plaučių transportuoja į organizmo ląsteles, o anglies dvideginį – iš ląstelių į plaučius. Tokiu būdu abi sistemos dirba kartu, aprūpindamos ląsteles joms gyvybiškai būtinu deguonimi ir šalindamos medžiagų apykaitos metu susidarantį anglies dvideginį.
  2.  Kraujo pH reguliavimas. Kvėpavimo sistema, keisdama anglies dvideginio kiekį kraujyje, gali keisti kraujo pH (rūgščių-šarmų pusiausvyrą). Deguonies ir anglies dvideginio kiekis kraujyje yra gyvybiškai svarbūs rodikliai, kurių kritiniai poslinkiai gali baigtis organizmo žūtimi. Apsinuodijimas smalkėmis neretai baigiasi mirtimi todėl, kad anglies monoksidas nebeleidžia kraujui prisijungti deguonies ir rūgštinėje terpėje ląstelės greitai liaujasi vykdyti savo gyvybines funkcijas.
  3. Apsauga. Kvėpavimo sistema saugo organizmą nuo kai kurių mikroorganizmų, trukdydama jiems patekti į vidų ir išmesdama juos atgal į išorę. Čiaudulys ir kosulys  yra natūralios apsauginės reakcijos, kurios bando išmesti iš kvėpavimo takų dulkes, virusus ir bakterijas bei kitas smulkias daleles, dirginančias nosies, gerklės ir bronchų sienelių gleivinę, galinčias sukelti alergiją arba uždegimą.
  4. Šalinimas. Kvėpavimo metu iš organizmo šalinamos perdirbtos dujos, žuvusios ląstelės, bakterijos ir kitos medžiagos. Tai ypač akivaizdu užuodžiant pagiringo žmogaus kvėpavimą, išvakarėse pasivaišinus ne tik skaniais valgiais, bet ir per dideliu kiekiu svaigiųjų gėrimų…
  5. Garso sukūrimas. Orui judant per balso stygų plyšį susidaro garsas. Kalbėjimas, dainavimas, šaukimas – be kvėpavimo judesių jie neįmanomi.
  6. Uoslė. Orui judant per nosies ertmę jaučiamas kvapas. Kai kvapas malonus, kvėpavimas gilus ir lėtas, kai nemalonus – stengiamės jį sulaikyti ir kuo toliau pasitraukti nuo šaltinio. Perdėm aktyvi reakcija į nemalonų kvapą gali pasireikšti netgi dusuliu.

 

kvepavimas_2

KVĖPAVIMO PASLAPTYS: EZOTERIKA IR FILOSOFIJA

Kaip gyvenimą supranta mūsų kūnas? Atsakydamas į šį klausimą kūnas dažniausiai giliai įkvėps. Kai mums reikia kažką įveikti, nugalėti, mes dažniausiai giliai įkvepiame, taip bandydami įkvėpti palaikymą ir paramą to pasaulio, kuriame gyvename, kuris mus supa. Kai negalime kažko išsakyti, kai pasibaigia žodžiai, dažniausiai mus telieka iškvėpti, tarsi norėtume išstumti tai, ką galvojame ir jaučiame. Įkvėpimas – tai priėmimas, iškvėpimas – tai atidavimas.

Įkvėpdami mes įtraukiame į save tai, kas mus supa. Mes įkvepiame ne tik deguonį, bet ir gyvenimo esmę, ir visą visatą. Įkvėpimu mes tarsi sakome: „Duokite mums idėjų, troškimų, jėgų ir energijos“. O kas mums jų duoda? Gamta ir Dievas. Mes įkvepiame dieviškąją gamtos esmę. Įkvėpimo metu kosminė esatis susijungia su individualia žmogaus esatimi. Tai, kas abstraktu, tampa konkretu.

Kai mes iškvepiame, mes išreiškiame savo asmenybę ir vidinę patirtį, ir tuo pat metu mes vėl susijungiame su mus supančiu pasauliu. Iškvėpimo metu tai, kas dar neseniai buvo mumis, vėl tampa aplinkiniu pasauliu. Iškvėpimu mes sakome: „Štai koks aš esu! Priimkite mane tokį, koks esu, ir rūsčiai neteiskite.“ Individuali esatis tampa kosmine. Tai, kas konkretu, tampa abstrakčiu.

Vokiečių filosofas Frydrichas Vilhelmas Nyčė apie orą rašė kaip apie aukščiausiąją ir subtiliausiąją materiją. Iš oro išausta žmogaus laisvė. Todėl oro simbolis – tai pirmiausia laisvės simbolis. Laisvės, kuri neturi jokių ribų – juk oro neįmanoma apriboti, pagauti, suteikti jam formą.

Kvėpavimas – tai ne tik fizinės, bet ir dvasinės laisvės simbolis. Laisvės galvoti, jausti ir veikti.

Visų laikų ir tautų okultistai mokė, kad ore yra tam tikra substancija arba pradas, kuris visiems suteikia gyvybę ir judėjimą. Skyrėsi tik jų pavadinimai ir išsireiškimai, kuriais jie bandė apibūdinti tą substanciją, tačiau visi vieningai galvojo, kad tos substancijos valdymas suteikia žmogui sveikatos ir supergalių.

Išbaigčiausią mokymą, apie ore esančią paslaptingąją gyvybinę substanciją, galima rasti indiškoje jogos sistemoje, kurioje ji pavadinta sanskrito žodžiu „prana“, reiškiančiu „gyvybinė energija“  arba „kosminė energija“. Kinų tradicijoje ši gyvybinė substancija vadinama „či“, japonų tradicijoje – „ki“.

Pagal jogos mokymą, prana yra išsisklaidžiusi visoje gamtoje, jos yra visur. Ji yra bendras visa ko pradas, sudarantis pagrindą visokiausiam įmanomam judėjimui, jėgai ar energijai, kame ir kokiu pavidalu tai besireikštų – žemės traukos jėga, elektros energija, planetų judėjimu visatoje ar bet kuria kita gyvybės forma, nuo pačios primityviausios iki geriausiai išsivysčiusios.

Šio prado turi kiekviena materijos forma, bet jis – ne materialus. Jo yra ir ore, tačiau jis – ne oras ir nei vienas iš cheminių oro kompozicinių elementų. Organizmas jo gauna kartu su deguonimi, tačiau tai – ne deguonis. Gyvybinės substancijos yra atmosferos ore, tačiau jos yra ir ten, kur atmosferos oras nepatenka. Gyvūnų gyvybei ypatingai svarbus deguonis, augalams – anglies elementas, tačiau gyvybinės substancijos vaidmuo gyvybės formoms yra absoliučiai išskirtinis ir nepriklauso nuo jų fiziologinio aspekto.

Vakarų mokslininkai šios galingos jėgos egzistavimą ore pripažįsta sunkiai. Kadangi tiriant aparatais ji nepalieka jokių pėdsakų, Vakarų mokslininkai dažniausiai ją atsainiai vadina „Rytų išsigalvojimu“. Negalėdami gyvybinės substancijos apčiuopiamais būdais nustatyti, jie stengiasi ją paneigti. Visgi, jie pripažįsta, kad kai kuriose vietovėse ore yra daugiau „kažko“, kas suteikia daugiau žvalumo ir gyvybingumo, nei kitur. Paslaptingąją gyvybinę substanciją žmogus  geriausiai įsisavina su oru, ir kaip deguonis su krauju pasiskirsto po visą kūną, taip gyvybinė substancija patenka į kūną ir kaupiasi jame, suteikdama organizmui jėgų ir sveikatos.

Gyvybinės jėgos reikia kiekvienai minčiai, kiekvienam judesiui, kiekvienai sąmoningai pastangai, kurią generuoja ir kontroliuoja žmogaus nervų sistema, todėl neretai ją vadiname nervų sistemos jėga. Net mažiausiam sąmoningam raumens judesiui reikalingas valingas impulsas, nervų sistemos tinklu sklindantis iš galvos smegenų į kiekvieną kūno kampelį. Raumens skaidulos susitraukia, atlieka numatytą veiksmą ir štai jau dalis pranos, arba gyvybinės substancijos, atsargų jau panaudota. Kaip kūno ląstelės gyvybinėms fiziologinėms funkcijoms naudoja kraujo atnešamą deguonį, taip ir  mūsų nervų sistema eikvoja gyvybinę substanciją, praną, mūsų mintims, troškimams ir kitai psichinei bei dvasinei žmogiškajai veiklai.

Kvėpavimo dėka su oru gaunamą  praną, arba gyvybinę substanciją, mes galime kaupti savyje tam tikruose centruose taip, kaip akumuliatoriai kaupia elektros energiją, ir naudoti ją savo mintims ir jausmams reikšti, veiksmams atlikti ir  tikslams bei svajonėms realizuoti.

Vieni žmonės gyvena tarsi nuolatiniame įkvėpime. Jie stengiasi iš aplinkinio pasaulio paimti kiek įmanoma daugiau, yra aktyvūs, komunikabilūs, užsiima daugybe įvairiausių veiklų ir gauna daugybę įvairiausių rezultatų bei patirties. Tokie žmonės sunkiai būna vieni su savimi, jiems toks laikas atrodo nuobodus ir neproduktyvus. Kiti gi gyvena tarsi nuolatiniame iškvėpime. Jie sunkiai kontaktuoja su aplinkiniais, bijo išorinio pasaulio ir laikosi įsikibę savojo vidinio: minčių, emocijų, pojūčių. Tokie žmonės sunkiai užmezga socialinius kontaktus, labiau vertina vidinį gyvenimą ir gilinimąsi į save, begalinius vidinius monologus ir dialogus – puoselėja turtingą vidinį pasaulį, ilgai mąsto prieš padarydami sprendimą ir imdamiesi veiksmų, nukreiptų į išorę.

Mūsų vidiniai gyvybinės jėgos akumuliatoriai randasi dubens, pilvo, krūtinės, gerklės ir galvos srityse. Dubens srityje esantis centras atsako už šalinimo ir dauginimosi funkcijas, o taip pat – už seksualumą, santykius su partneriu, juslumą, aktyvumą veikti ir išlikimą. Dubens sfinkteriai susitraukia ne tik tuštinantis, bet ir kovojant už gyvybę, bėgant nuo priešo, stipraus konflikto metu… Pilvo srityje esantis centras atsako už virškinimo sistemos funkcijas, už žemiškąjį įsitvirtinimą po saulę ir asmeninės erdvės realizavimą. Skrandis arba žarnynas gali spazmuoti ne tik nuo netinkamo maisto, bet ir nuo grubaus brovimosi į mūsų asmeninę erdvę, jaučiantis nesaugiai už namų teritoriją, sočią šiandieną ir rytdieną…  Krūtinės srityje esantis centras atsako už plaučių bei širdies funkciją ir kvėpavimo reguliaciją, o taip pat – už bendravimo nuoširdumą ir savitarpio supratimą. Užgauti arba susitvenkę neišsakyti jausmai dažnai suspaudžia širdį taip, kaip ir ją maitinančių kraujagyslių spazmas… Gerklės srityje esantis centras atsako už viršutinius kvėpavimo takus ir krūtininę diafragmą, o taip pat – už drąsą žodžiais išreikšti mintis ir jausmus, saviraiškos nuoširdumą, tiesą ir melą. Nedrįstantiems kalbėti viešai dažnai pirmiausia norisi atsikrenkšti, atsigerti vandens…  Galvos srityje esantis centras reguliuoja kraujotakos ir nervų sistemas, o taip pat atsako už dvasingumą, žinių troškimą ir visatos pažinimo džiaugsmą. Ji gali svaigti ne tik dėl to, kad kraujagyslėmis atiteka per daug ar per  mažai kraujo, – galva gali svaigti ir nuo netikėtų naujienų, ir nuo atradimo džiaugsmo, stebinančio stebuklo suvokimo…

Kiekvieno centro projekcijoje išskiriamos funkcinės žmogaus kūno diafragmos. Problemos vienoje ar kitoje asmeninėje srityje gali sutrikdyti vienos ar kelių diafragmų veiklą ir žmogaus kvėpavimo vientisumą, o tai, savo ruožtu, gali didinti problemą ir daryti įtaką žmogaus fizinės ir nefizinės sveikatos būklei. Jeigu prisiminsime, kad didžiausioji žmogaus gaunamos gyvybinės substancijos, pranos, dalis gaunama ir įsisavinama su įkvepiamu oru, bus visiškai aišku, kodėl taip svarbu kvėpuoti taisyklingai.

Tas, kuris įvaldo  pranos  arba  či  kaupimo ir naudojimo meną, neretai tampa pajėgus sąmoningai ar nesąmoningai ją spinduliuoti kaip gyvybinę jėgą ir ja veikti kitus, stiprinti jų sveikatą ir gyvybingumą. Tai yra panašu į „magnetizmą“, tik dauguma magnetizuojančių žmonių nežino ir negali įvardinti tikrojo savosios jėgos šaltinio.

Brigita Paulienė
Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja. Terapinės jogos instruktorė.

Atsiprašome, komentarai išjungti šitame puslapiyje